1O kad galėčiau rasti dykumoje pakelės pastogę!
Tada palikčiau savo tautą,
galėčiau atsitraukti nuo jų.
Visi jie – svetimautojai,
sukčių minia.
2„Liežuvis – jų ginklas, įtemptas lankas;
melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte.
Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos,
bet manęs nepažįsta, – tai VIEŠPATIES žodis. –
3Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu,
nepasitikėkite nė vienu broliu!
Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas,
kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus.
4Visi apgaudinėja vienas kitą
ir nesako tiesos.
Savo liežuviais jie įgudo meluoti,
elgiasi nedorai, nebegali gailėtis.
5Smurtas ant smurto, apgaulė ant apgaulės;
manęs pripažinti jie nenori“, – tai VIEŠPATIES žodis.
6„Todėl, – taip kalba Galybių VIEŠPATS, –
valysiu juos ir bandysiu;
ką kita man daryti su dukters, mano tautos, nedorumu?
7Jų liežuvis – mirtina strėlė,
apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba.
Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai,
bet širdyje rengia jam pasalas!
8Kaip už tai jų nebausti? – tai VIEŠPATIES žodis. –
Kaip tokiai tautai nekeršyti?“
9Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti,
dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti,
nes jie nusiaubti;
niekas į juos nebekelia kojos,
nebegirdėti kaimenių bliovimo.
Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo.
10„Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva,
šakalų landyne,
Judo miestus – baisiu tyrlaukiu,
kur niekas negyvena“.
11Kuris yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo:
„Kodėl nuniokotas kraštas,
išdegintas kaip dykuma,
per kurią niekas nebekeliauja?“
12VIEŠPATS sako: „Todėl, kad jie atmetė mano Įstatymą, kurį jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį, 13bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir sekė Baalus, kaip jų tėvai buvo juos išmokę. 14Todėl, – taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – štai maitinsiu dabar šią tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu. 15Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų“.
16Taip kalba Galybių VIEŠPATS:
„Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų.
Kvieskite pačias geriausias.
17Teskuba ateiti ir pradėti raudą dėl mūsų,
kad mūsų akys plūstų ašaromis,
nuo blakstienų sruventų kaip vanduo.
18Iš Siono girdėti rauda:
‘Kaip baisiai mes nuniokoti!
Kokia mums gėda!
Palikome kraštą, nes nugriautos mūsų sodybos!’
19Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES žodžio,
teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį!
Pamokykite savo dukteris aimanuoti,
tepamoko viena kitą tos raudos.
20Mirtis įlipo pro mūsų langus,
įsilaužė į mūsų pilis.
Ji nušluoja nuo gatvių vaikus,
nuo miesto aikščių jaunuolius.
21Sakyk: ‘Tai VIEŠPATIES žodis.
Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas dirvoje,
tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti paskui pjovėją’“.
Tikroji šlovė
22Taip kalba VIEŠPATS:
„Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi,
nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu,
nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais.
23Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja,
kad turi išminties pažinti mane,
pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS,
kuris myli ištikimai,
vykdo teisingumą ir teisumą žemėje.
Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi“, – tai VIEŠPATIES žodis.
24„Žiūrėkite! Ateis dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš pašauksiu atsiskaityti visus apipjaustytuosius tik kūnu: 25Egiptą, Judą, Edomą ir Amoną, Moabą ir dykumos gyventojus, skutančius smilkinius. Juk visos tautos – neapipjaustytos, bet visi Izraelio namai turi neapipjaustytą širdį“.
